oi

1 ói interj., òi 1. skausmui, baimei, apmaudui, gailesčiui, užuojautai reikšti: Oi, oĩ – kas čia velnias dieglys! Krsn. Oi, kelį kad užsigavau! Antš. Òi, kap skauda! Gs. Ói, ói, ką aš padariau! NdŽ. Oĩ, kaip baisu! NdŽ. Ói, kaip gaila, kad negaliu ateiti! NdŽ. Ói tu vargšeli! DŽ. Oi miego miego, miegelio noriu D35. Oi aš nenorėjau už našlelio eiti, oi aš nenorėjau našlelio klausyti StnD13. Oi nelaimė: senelis kaip puodelis – veikiai susikuls VP36. Šnabždėjo lapeliai gamtoj, gamtoj: Oi sunki dalelė, oi, oi, oi, oi! B.Sruog. 2. pasigėrėjimui, nusistebėjimui reikšti: Oi, kokia graži avytė – kupli labai Žml. Oi, džiovina gerai! Nmč. Oi, gražus lietus palijo! Grv. Oi, oi, oi! kaipgi gražu Lietuvoj! (d.) Pl. O tai buvo pas močiutę dukružėlei gera būti! K.Bink. Oi kas sodai do sodeliai – kada žydi, kada ne! Ds. 3. sušukimui, šaukimui reikšti: Oi, kad galėčiau! rš. Ói tu, ką tu manai? NdŽ. Ói, kas ten guli? NdŽ. Ói, diedukai, alkanas, aš alkanas Dv.